Argentinos šiaurės spalvos

Vos tik atsikrausčiusi į Argentiną sužinojau, kad turėsim žiemos atostogas (vis dar šypsausi galvodama apie “žiemos atostogas“ liepos viduryje). Turėjom laisvas maždaug 15-a dienų, kurias su dideliu džiaugsmu planavome kartu su Evelina, taip pat atvykusia praktikai į Argentiną.

Vėliau šis planavimas tapo tikru galvos skausmu, nes supratome, kad nė velnio nieko nežinome apie šalį ir kaip ji veikia. Nežinojome, nei kur, nei kaip važiuoti, o norėjosi pamatyti viską: nuo dykumų iki kalnų, nuo Santiago de Chile iki Rio de Janeiro, todėl gana ilgai klaidžiojome informacijos vandenyne, kol galiausiai nusprendėme pasitarti su Marcela, pas kurią gyvenau. Ji visada sudeda visus taškus ant “i“ ir prigrasinusi, kad liepos mėnesį Andų kalnai bus užsnigti, nukreipė mus teisinga linkme ir palaimino mūsų naująjį maršrutą.

Kai jau manėme, kad kelionė suplanuota, gavome naują smūgį į paširdžius sužinoję, kad mums labai reikalingas traukinys važiuoja… tik kas trečią dieną. F*ck you, Bolivija. Pasikankinusios dar porą dienų sukūrėme tuo metu nuostabiai atrodžiusį (nors ir šiek tiek “skylėtą“) planą, kurį tikėjomės užpildyti pakeliui.

Taigi:

La Plata/Buenos AiresSan Miguel de Tucumán – Cafayate – Salta – PurmamarcaTilcara – La Quiaca – Villazón – Uyuni – San Pedro de Atacama – San  Salvador de Jujuy – Córdoba – Buenos Aires

Iš viso keliavome 16 dienų, 2017-ųjų liepos mėn. Kiekvienas išleidome apie 500€, keliavome trise, visada viešuoju transportu, apsistojome hosteliuose; įveikėme apie 4500 km. Šiandien papasakosiu apie Argentinos šiaurę.

atostogos

Kelionė prasidėjo mūsų vėlavimu į autobusų stotį ir autobuso vėlavimu išvykti. Pirma pamoka, kurią išmoksti keliaudamas Pietų Amerikoje – visada pasilikti laiko. Atstumai čia milžiniški ir autobusai vėluoja. Viskas vėluoja. Todėl mūsų planas buvo gana ramus – kiekviename kelionės taške nakvoti.
Autobusų bilietus geriau rezervuoti iš anksto ar bent jau pirkti iš vakaro, ypač ilgiesiems maršrutams. Ilgose kelionėse įskaičiuotas maitinimas. Pigesnis variantas yra traukiniai, tačiau traukinio bilietus reikia įsigyti gerokai iš anksto – mes bandėme pirkti prieš mėnesį ir radome tik 1 iš 4 variantų, kurių ieškojome. Geriausia pirkti stotyse, taip galima prašyti nuolaidos, be to, dauguma firmų vis dar neturi pardavimo internetu sistemos arba ji neveikia.
DSC_6033
Nors nei vienas nesame buvę Meksikoje, nusprendėme, kad Tucumán’as mums primena Meksiką 🙂 
20170721_155946
Tucumán’as yra empanadų sostinė – čia kasmet vyksta konkursas, kuriame varžomasi dėl geriausios empanadų kepėjos titulo. Bet miestas garsus ne tik empanadomis, o ir tuo, kad čia 1816 m. pasirašytas Argentinos nepriklausomybės nuo Ispanijos aktas
DSC_6083
Keliaujant tolyn į šiaurę, panoramos pradėjo keistis – padaugėjo kalnų ir kaktusų
DSC_6100
Dar vienas autobuso vietų iš anksto pirkimo pliusas – galima pasirinkti vietas priekyje antrame aukšte; taip neprailgsta ir 20-ies valandų kelionė. Ir maistą gauni pirmas 🙂
DSC_6134
Aš ir Degtukas, mus visą dieną Cafayate sekiojęs šunelis, kuris ryte netgi atėjo atsisveikinti į autobusų stotį. Praminėme Degtuku todėl, kad turėjo keistas, lyg išdegintas dėmes

Saltoje mums neįtikėtinai pasisekė, nes Córdobos lietuvių bendruomenės aktyvistė Marcela (dar mūsų nemačiusi gyvai) pasistengė, kad jau autobusų stotyje mus pasitiktų David, lietuviškų šaknų turintis argentinietis, kurio automobilį puošia lipdukai su Vyčiu.

DSC_6148
Vaizdai pakeliui į Saltą
DSC_6162
Saltos muziejuose eksponuojamos vaikų mumijos – indėnų palikimas. Vaikų kūnėliai skaičiuoja beveik du tūkstančius metų, kai buvo aukojami dievams, prieš tai vaikus apsvaiginus

DSC_6172

DSC_6185

DSC_6203

DSC_6243
David seniau buvo hostelio “El Lituano“ (isp. lietuvis) savininkas. Dabar pastatas jau parduotas, bet David paprašė naujojo savininko nekeisti pavadinimo
DSC_6246
Saltos centras. Mūsų kuklia nuomone – tarsi Vilnius netoli Rotušės aikštės

Kitą rytą išvykome į Tilcarą. Ji mus pasitiko išdžiūvusia upės vaga ir gana jaukiu hosteliu. Išėjome pasivaikščioti į kalnus.

DSC_6255
Tilcara yra ramus, vis dar gana indėniškas miestelis
20170724_164133
Panoramas puošia už žmogų triskart aukštesni kaktusai
DSC_6329
Tilcara gyvena iš turizmo, nes spalvoti kalnai pritraukia daugybę žmonių

DSC_6293

DSC_6286
Užlipus ant kalno galima rasti senų namukų, suręstų iš akmenų ir kaktusų “medienos“ sijų
DSC_6308
Daug kur ganosi lamos, iš kurių vilnos vietiniai verpia siūlus
DSC_6348
Tilcaroje mus draugiškai pasitiko šunys, lydėję į kelių valandų žygį iki krioklio. O mes net nepasiūlėme maisto. Tik vėliau, kai šunys susipjovė ir nurideno porą akmenų, sulaukėme piktų žvilgsnių
DSC_6400
Nepaisant to, šunys mus ištikimai lydėjo ir į parduotuves
DSC_6403
Kapinaitės
DSC_6412
Nuvažiavome į greta esančią Purmamarca. Šis turgus yra ir autobusų stotis. Realybėje daug chaotiškesnė, nei nuotraukoje
DSC_6402
Argentiną kartais sunku suvokti – tokių skelbimų galite pamatyti visur. Dažniausiai jau užaugę vaikai ieško savo tikrųjų tėvų, nes gimdymo namuose seselės juos atidavė kažkam kitam. Vaikai dovanoti ir kariškiams
DSC_6322
Argentinos šiaurės grožis yra ne tik kalnai, bet ir vietiniai gyventojai, besipuošiantys tradiciniais regiono drabužiais. Deja, per daug drovūs nuotraukoms
DSC_6414
Vis dėlto, drąsesni nevengia atsivesti lamų ir už nuotraukas iš turistų paprašyti pinigų
DSC_6474
Purmamarca išvykstant paskutiniams turistams
DSC_6458
Nuvykimas į Purmamarcą atrodė sudėtingas dėl transporto trūkumo, todėl buvome beveik atsisakę šios idėjos
DSC_6427
Ačiū Evelinai, kad ji primygtinai reikalavo čia nuvažiuoti
DSC_6431
Nepatikėsite, bet 2018-ųjų gruodį atsirado Jujuy regiono gyventojas, pareiškęs teisę į šiuos turistų taip mylimus takus ir laikinai privatizavęs priėjimą prie kalno

Perpildytu autobusu grįžome į Tilcarą. Orai naktį čia šalti ir visi trys jau buvome peršalę. Nerimą kėlė ir sekanti kelionės dalis – 4-ą ryto turėjome išvažiuoti į Bolivijos pasienį ir ten sulaukti aušros.

Iš pradžių toks planas atrodė visai pakenčiamas, bet kostint ir čiaudint nuotaika greitai pasikeitė. Hostelio savininkai, iš pradžių mums leidę už pusę nakvynės kainos pasilikti svetainėje tiek, kiek reikės, galiausiai pradėjo mums į akis meluoti tam, kad tik greičiau išeitume. “Visą parą atidaryta virtuvė“ buvo užrakinta prieš bandant į ją patekti, skalbiniai, palikti džiūti, buvo priverstinai surinkti, nes savininkams būtinai reikėjo ten padžiauti savo rūbus, o “raktas, kurį galime palikti po durimis, kai išeisime“ galiausiai buvo laikomas tik piktai po svetainę vaikštančio šeimininko rankose. Jaučiausi bjauriai, nes už šią “pusę nakvynės“ susimokėjom, be to, padėjau šeimininkams susikalbėti su ispaniškai nekalbančiais svečiais. Taip juk nesielgiama.

Neapsikentę nuolatinio tikrinimo ir piktų žvilgsnių, susirinkome daiktus, pavogėme kelias židinio malkas ir išėjome. Pakeliui prisirinkome kartono šiukšlių ir po tiltu prie autobusų stoties susikūrėme laužą. Naktis buvo stingdančiais šalta, o dūmai išdavikiškai kilo aukštyn, bet niekas neatėjo mūsų patikrinti. Aš irgi neičiau prie trijų benamių, nakvojančių po tiltu.

DSC_6482
Turbūt ilgiausia kelionės naktis
DSC_6485
Sėdėti po tiltu buvo visai liksma, bet užmigti nepavyko. Bent jau sudeginome miestelio šiukšles
DSC_6488
Nemeluosiu, nebuvome labai laimingi. Kiek palengvėjo gerokai iškeikus hostelio savininkus

Paryčiais pasiekėme Boliviją, bet ji dar sulauks atskiro įrašo. Praleidę keturias dienas Bolivijoje ir Čilėje, vėl kirtome Argentinos sieną ir atvykome į Jujuy [Chuchui] (tėti, baik juoktis iš pavadinimo), ir po dienos ten išvykome į Córdobą, kuri taip pat bus aprašyta atskirai 🙂 Atvykę į Jujuy sužinojome, kad kažkas mums bebūnant Bolivijoje pagrobė 300€ iš Vaido kortelės, todėl beveik visą dieną praleidome aiškindamiesi santykius su Swedbank’u.

DSC_7028
Kelias iš San Pedro de Atacama į San Salvador de Jujuy yra hipnotizuojantis

DSC_7065

DSC_7089
Jujuy buvo paskutinis mūsų lankomas Šiaurės Argentinos miestas, todėl čia nusprendėme pasipildyti suvenyrų atsargas. Vis dėlto, geriau juos pirkti arčiau Bolivijos sienos – kuo toliau į šiaurę, tuo pigiau
DSC_7086
Jaučiu silpnybę rankų darbo suvenyrams, ypač kai juos parduoda mielos močiutės. Lamų kolekcija sėkmingai pasipildė naujomis narėmis, netgi nusipirkau naują kepurę. Visada save teisinu, kad reikia paremti indėnes močiutes
DSC_7088
Evelina, nauja kepurė ir dvi kuklios auksarankės

Argentinos šiaurė yra vienas įvairiausių šalies regionų, pasitinkantis spalvotais kalnais bei indėniškomis tradicijomis. Čia gyvenimo tempas lėtesnis, naktys šaltos, o vaizdai atimantys žadą, todėl derėtų skirti laiko, ypač planuojant keliones į druskų dykumas ar Atacam’ą.

Tolimesniuose įrašuose papasakosiu apie Córdobą, Boliviją ir San Pedro de Atacama 😉

DSC_7092

Reklama

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Connecting to %s