Kaip pamilti Argentiną

Jau praėjo metai nuo (kaip banaliai skamba) mano gyvenimą pakeitusios kelionės į Argentiną. Ten praleidau tik kiek daugiau nei 3 mėnesius, tačiau kažkas manyje pasikeitė. Ir nuo praėjusios vasaros jaučiuosi šiek tiek argentiniete (edit: labai argentiniete).

Bet apie viską nuo pradžių.

Į La Platą išvykau laimėjusi Švietimo mainų paramos fondo skiriamą stipendiją lituanistinei praktikai. Mano kelionės tikslas – lietuvių kalbos mokymas ir lietuvybės skleidimas. Kadangi nešoku ir nedainuoju, teko apsistoti ties lietuvių kalbos mokymu “Mindaugo“ bendruomenėje. Kad išvažiuočiau ten, turėjau beveik pusę metų kovoti su nepatikliu universitetu ir sutelkti visas jėgas ispaniškam interviu (tais gūdžiais 2016-aisiais, kai vyko atranka į programą, dar nelabai pasitikėjau savo jėgomis).

Pralaukus amžinybę, sėdėjau lėktuve į Stambulą, iš kurio laukė dar apie 17 valandų ore iki Buenos Airių. Likimas nusprendė, kad nesitarusios į Argentiną tuo pačiu reisu vyksime su Evelina, kuri atliks praktiką kitoje lietuvių bendruomenėje (“Nemune“). Ji vėliau tapo gera šios kelionės drauge, kartu įveikusia tūkstančius kilometrų.

Nuskridome į Stambulą, išgėrėme ayran’o ir išklausėme gašlių gatvės prekeivių komentarus. Ištvėrėme 120 km/h važiuojančio taksisto pavežėjimą, nusifilmavome jo Instagram live translacijai (turkiškai šaukėme, kad Bešiktaš komanda yra jėga).

Turkija nesikeičia.

Evelina skrydžio metu susipažino su kažkokiu magiškomis galiomis tikinčiu vyriškiu, tad ėjau vertėjauti. Sužinojau, kad Stambulas turi tiesioginį ryšį su kosmosu, kad žmogus reinkarnuojasi į ką tik papuola, bet pirštų atspaudas nesikeičia ir kad bagaže galima vežtis 50 knygų su ala masonų ložės ženklais papuoštais viršeliais.

18813647_1497943393590918_1637013287779906405_n
velnias, kaip toli

Naktį nusileidome Buenos Airėse, kur mus pasitiko Argentinos lietuviai. Atvykau į savo naujus namus La Platoje.

Pradžia buvo sunki. Viena vertus, tiesiog fiziškai skaudėjo palikti lietuvišką vasarą ir iškeisti ją į argentinietišką žiemą. Kita vertus, aplinka taip pat nenuteikė draugiškai – man buvo pasakyta nevaikščioti vienai, niekur neiti, kai tamsu ir apskritai vengti eiti iš namų. Teko priprasti prie grotuotų langų ir vos tik įlipus užrakinamų automobilio durelių. Bet tai buvo tik pradžia.

Per pirmąją savaitę pradėjau nebematyti nei grotų pirmame aukšte, nei šiukšlių gatvėje. Vaikščiojau viena, paklysdavau ir vėl rasdavau namus. Po truputį pažinau miestą ir jo žmones. Susipažinau su lietuvių bendruomene ir buvau priimta į argentinietišką šeimą. Pamečiau ispanišką akcentą ir jau pradėjau planuoti kelionę po šalį.

Pagrindinis mano darbas vykdavo šeštadieniais, kai turėdavau padėti lietuvių kalbos pamokose, pakalbinti jaunuosius šokėjus (vaikus nuo 3 iki 10-ies metų), pafotografuoti suaugusiuosius, pasikalbėti su lietuviškai dar kalbančiomis senolėmis ir iki nakties valgyti asado kepsnius. Darbo dienomis versdavau tekstus, redaguodavau nuotraukas ar tiesiog eidavau susipažinti su miestu, jo žmonėmis ar važiuodavau į Buenos Aires.

Trumpai papasakoti, kas yra Argentina, neįmanoma. Lygiai taip, kaip kad neįmanoma papasakoti, kas yra Lietuva. Bet visuomet galima pabandyti, ar ne? 😉

Pasistengsiu apibūdinti kelis raktinius žodžius, kurie iškyla atmintyje, vos tik pagalvojus apie Argentiną.

Buenos Airės

Buenos Airių miestas man yra vienas gražiausių Pietų Amerikoje. Savo grakščia architektūra primenantis Madridą ir Paryžių, miestas greitai tapo mano kassavaitinių išvykų vieta. Su meno muziejais, plačiomis gatvėmis ir parkais greitai pamilau BAires. Konkrečios vietos rekomendacijomis neturiu – čia tiesiog įdomu pasivaikščioti. Skurdūs rajonai glaudžiasi šalia turtingesnių, stotyse galybė žmonių. Pastaruoju metu vis daugėja protestų, tačiau miestas atrodė saugus, bent jau dienos metu.

20170815_152659-horz
Buenos Airės yra kontrastai
20170619_100317
Vieno iš universitetų vidinis kiemas

La Plata

La Platoje praleidau didžiąją savo gyvenimo Argentinoje dalį. Miestas vadinamas universitetiniu, nes turi svarbių mokymosi įstaigų. Čia sutikau studentų, atvykusių iš visos šalies (kad būtų lengviau įsivaizduoti atstumus, atvykti iš kito miesto gali būti tas pats, kas iš pvz.: Vilniaus į Paryžių. Arba dar toliau). La Plata nėra gražus miestas, išskyrus pagrindinę aikštę ir katedrą bei traukinių stotį. Čia nėra didelių prekybos centrų, o į mažesniuosius dėl saugumo įsileidžia tik paskambinus į duris. Šventas naivumas – juk į duris paskambinti galima ir su ginklu rankoje.

La Plata
Visą laiką maniau, kad miestas yra nedidelis. Pasirodo, čia gyvena apie 800.000 gyventojų. La Plata yra Buenos Airių provincijos sostinė, įkurta prie La Platos upės, turinčios plačiausias (60 km pločio) žiotis pasaulyje. Gatvės neturi pavadinimų, tik numerius – 22-a gatvė, 23-a gatvė ir t.t.
20170716_112439.jpg
Katedra ir šuneliai

Argentiniečiai

Argentiniečiai neegzistuoja. Jie patys man taip sakė. Turbūt nepatikėsite, bet tai tiesa – kiekvienas gatvėje sutiktas žmogus gali papasakoti, iš kokios Europos (ar Azijos) šalies atvyko jo seneliai. Sakoma, kad argentiniečių tėvynė yra laivas, atplukdęs imigrantus.

DSC_4383
Berisso miestas, į kurį atvyko dauguma lietuvių. Čia jie dirbdavo mėsos fabrikuose

Lietuviai

Tarpukariu į Argentiną atvyko apie 40.000 lietuvių. Dauguma jų pasiliko Buenos Airių provincijoje. Todėl ir dabar čia gausios lietuvių bendruomenės, ypač “Mindaugas“ ir “Nemunas“ (kiekviena turi apie 100 narių). Šeštadieniais draugijose šokami tautiniai šokiai, mokoma kalbos, austi, gaminami lietuviški patiekalai ir tiesiog būnama kartu. Bendruomenės konkuruoja tarpusavyje ir priklausyti būtent vienai iš jų yra kone giminės garbės reikalas. Aš stengiausi bendrauti su abejomis.

DSC_5181-horz
Šokėjai pasirodyme, mažoji Galita prie Lietuvos spalvų pastato (“Mindaugo“ klubo) ir Raulis su Micaela – buvęs klubo prezidentas bei vaikų šokių grupės mokytoja
21686362_1957859961170505_1735768512152822271_n-horz
“Linksma diena“ – kartą per mėnesį ponios susirenka pasikalbėti, skaityti anekdotų ir dalintis pyragais; jaunųjų šokėjų pasirodymas

Kalba

Nuvažiavau kalbėdama ispaniškai, grįžau kalbėdama argentinietiškai. Ne, tai nėra atskira kalba, tiesiog specifinis žodynas, asmenavimas ir tarimas, kurio ispanai (apsimeta, kad) nesupranta. Ir praėjus pusei metų po kelionės, vis dar išsprūsdavo vienas kitas argentinietiškas žodis. Galiausiai pasidaviau ir apie tai parašiau bakalauro darbą.

Kažkiek vietinių moka angliškai (ar netgi lietuviškai), bet man sunku vertinti, nes visą laiką bendravom ispaniškai. Vis dėlto, turistinėse vietose turėtų pavykti išgyventi ir vien tik su anglų kalba.

Maistas

Turbūt nesu valgiusi tiek mėsos per visą gyvenimą Lietuvoje, kiek suvalgiau čia per tris mėnesius. Asado jautienos kepsniai yra ne tik maistas, bet ir tradicija. O rytą išsiristi iš lovos padėdavo dulce de leche (artimiausios jo atitikmuo Lietuvoje yra Rududu). Dar nuolatos pirkdavau empanadas, kurios yra panašios į kibinus, tačiau daug įvairesnės. Pagal tai, kiek kainuoja empanada, galima suprasti, ar restoranas brangus. Jeigu kaina viršija 1 eurą, neidavom. Taip pat populiarūs naminiai makaronai.

DSC_4131
Vaisių kioskių yra ant kiekvieno kampo

Alkoholis

Retai geriu alkoholį, bet argentinietiškas (itališkas) Fernet tapo gana įprastu pasirinkimu. Draugai Lietuvoje sakė, kad jis panašus į vaistus nuo gerklės, o mama jo vis įsipildavo į arbatą (Argentinoje jis maišomas su kola). Taip pat namo vežiau ir dulce de leche likerio, kuris yra tikras apgavikas ir savo 39 laipsnius slepia tirštame saldume. Čia dulce de leche likerius gaminasi ir namuose. Apie vyną nieko neišmanau, galiu tik patvirtinti, kad jis yra kultūros dalis – net ir skautų stovykloje buvo ruošiamas specialus asado su skautišku vynu. Lietuvoje turbūt net minties nekiltų renginyje, kuriame yra tiek nepilnamečių, suvartoti tiek alkoholio.

20170908_174404.jpg

Saldumynai

Išbandžiau kone visus įmanomus saldumynus (turbūt dėl to vėliau išbandžiau ir dantistės kabinetą). Favoritai – “Havanos“ alfajores apvalūs biskvitai, pertepti šokoladu ir dulce de leche.

Taip pat labai džiaugiausi tradicija po gerų visos šeimos pietų eiti į šalia esančią ledų parduotuvę ir parsinešti kilogramą šviežių itališkų ledų. Argentinai labai daug įtakos padarė gausi imigracija iš Italijos ir vienas to rezultatų yra ledainių ir naminių makaronų parduotuvių skaičius visoje šalyje.

Matė

Iš tiesų matė yra pirmas dalykas, kuris primena Argentiną. Užtenka būnant Lietuvoje atsigerti matės ir atrodo, kad vėl esu už Atlanto. Europietišku suvokimu matę galima paaiškinti kaip labai stiprią žaliąją arbatą, kur apie du trečdalius puodelio užima arbatos lapeliai ir kuri geriama per specialių šiaudelį. Išgėrus vieną puodelį, vėl užpilamas vanduo ir matės puodelis siunčiamas kitam žmogui. Matė geriama visur, nuo draugiškų susibūrimų iki universitetų ar policijos nuovadų.

Praktinis patarimas: jeigu jus pakvietė išgerti matės ir jūs dar nežinote, kas tai yra, nesėdėkite arti matę pilstančio žmogaus, kitaip teks išgerti itin kartaus gėrimo. Taip pat už matę nėra dėkojama – padėkojus daugiau gėrimo nebegausite (kas iš pradžių nėra taip jau ir blogai…).

DSC_4837
Matės indeliai (ispaniškai jie tiesiog ir vadinasi mate)
catss
Matė geriama visur – ponių parodoje, skautų budėjime ir “Mindaugo“ pietuose. Pageidautina turėti ir gražų termosą. Kartą manęs argentinietė paklausė, ar žinau, kas yra termosas. Atsakius teigiamai, ji paklausė, kam mums Lietuvoje termosai, jeigu negeriame matės?
20882642_1575224765862780_8441728815781872742_n
Populiariausias matės gamintojas. Visose lentynose ta pati prekė.
20170618_164303
Šių kraupių ir brangių matės puodelių niekas nenaudoja, jas perka tik neturintys skonio (ir kur dėti pinigų) turistai. Tokie suvenyrai vėliau gali sukelti problemų – pvz.: patraukti baudžiamojon atsakomybėn Čilės pasienyje
20170713_174837
Ruošiant matę, vanduo turi būti ne verdantis. Aš taip stebėjausi tokiu virdulio nustatymu kaip argentiniečiai stebėjosi tokio virdulio nebuvimu Lietuvoje

Politika ir protestai

Argentinoje mačiau gausybę politinių graffiti, pašiepiančių partijas ar atskirus jų veikėjus. Taip pat mačiau daugybę taikių ir ne visai taikių protestų. Į gatves išeinama dėl visko: švietimo sistemos pokyčių, prastų algų, brangaus kuro ir t.t Sutikus protesuotojų minią geriau trauktis į šalį, nes neaišku, kada gali kilti rimtesnių problemų. Dauguma protestų praeina ramiai, tačiau kai kurie uždaro kelius ar netgi sudaužo… pagrindinės miesto aikštės plyteles. Įsivaizduokite sudaužytą Vilniaus Katedros aikštę. Aš neįsivaizduoju.

20170906_134252.jpg
Pietų Amerikoje (ir netgi Ispanijoje) komunizmas suprantamas visai kitaip, nei Lietuvoje. Taip pat Rusija čia matoma kaip draugiška valstybė, o JAV – kaip pagalius į ratus kaišiojanti jėga. Argentiniečiams Rusijoje netgi nereikia vizos. Nuotraukoje – Buenos Airių komunistų partijos klubas

Pinigai

Niekada nesidomėjau ekonomika, o ypač Pietų Amerikos. Vis dėlto, Argentinoje tai neišvengiama, nes peso perkamosios galios pokyčiai vos per kelias dienas gali būti neįtikėtini. Šalyje infliacija siekia apie 40% per metus (taip! keturiasdešimt). Kai atvykau į Argentiną, 1€ buvo lygus 17-ai pesų. Po trijų mėnesių 1€ jau buvo lygus 25-iems, o dabar… pasidarė lygus 40-iai ir nežada sustoti. Kainos taip pat kyla. Vis dėlto, europiečiai yra privilegijuoti ir kuo ilgiau neišsikeičia eurų, tuo daugiau pesų už juos vėliau gauna.

Seniau Argentinos ekonomika buvo stipri – šeimos vykdavo apsipirkti į JAV. Dabar dauguma nebeišgali išvykti atostogų į užsienį ar netgi pailsėti savo šalyje. Grįžus į Lietuvą didžiausias džiaugsmas buvo atsiskaityti banko kortele – Argentinoje per 3 mėnesius kortelę išsitraukiau 3 kartus, iš kurių 2 buvo nesėkmingi. Čia karaliauja gryni pinigai, turintys netgi atskirą nelegalią valiutos keitimo rinką (kuri tiek nelegali, kad net ispaniškai nekalbantis turistas gali rasti, kur išsikeisti pinigų… šiek tiek pakoreguotu kursu). Manoma, kad juodoji rinka ir yra vienas iš variklių, stumiančių Argentiną į vis didėjančią ekonominę krizę.

Saugumas

Mama, tėti, neskaitykit

Visus labai dominanti tema… nemeluosiu, yra ir saugesnių valstybių. Vis dėlto, manau, kad Pietų Ameriką įsivaizduojame pavojingesne, nei ji yra iš tiesų. Žinoma, čia yra rajonų, kur geriau netraukti telefono ar išvis neiti, bet tokių rajonų yra visur. Tiesiog kai prie jų buvimo pripranti, nebekreipi dėmesio. Grįžusi į Lietuvą džiaugiausi galėdama naktį eiti, kur noriu. Čia vietoje naktinio grįžimo namo pasirinkdavau nakvynę pas draugus ar išsikviesdavau taksi. Įdomu tai, kad populiarūs nežymėti taksi – juodi nauji automobiliai pilnai tamsintais langais. Kai iškvietus telefonu toks atvažiavo manęs paimti, tikrai pagalvojau, kad pagrobs.

Sunkiausia kelionės dalis buvo pasakyti tėčiui, kad išvažiuoju. Pamenu tą rytą, kai gavau laišką, jog vykstu į Argentiną. Labai labai to laukiau ir pamačiusi apsiašarojau. Grįžusi namo pranešti naujienos net neabejojau, kad visi irgi džiaugsis. Deja, ne viskas buvo taip paprasta. Kita vertus, suprantu tėčio pyktį ir nerimą man išvykstant – Pietų Amerika Lietuvoje tikrai nėra įsivaizduojama kaip saugiausias kraštas. Ir tame yra tiesos.

Čia gyvenant išmoksti elgtis šiek tiek kitaip. Neieškai raktų, kol eini gatve, netraukti telefono, jei ir aplinkiniai jo netraukia ir visaip kaip stengiesi neišsiskirti iš aplinkos. Per tris mėnesius Argentinoje man nieko nenutiko, nors teko ir pasiklysti, ir šiek tiek išsigąsti. Tačiau tai tik mano patirtis – yra, kieno automobiliai čia buvo padegti, kieno ofisai suniokoti. Kaip ir bet kur kitur pasaulyje.

Kai rinkausi, kur vykti praktikai, abejojau, ką rašyti pirmą – Urugvajų ar Argentiną. Pastaroji laimėjo dėl to, kad žmogžudysčių skaičius čia mažesnis. Vėliau sužinojau, kad statistika buvo nupirkta.

20170617_121008.jpg
Mano gatvė – mokykla ir sudegintas automobilis. Iš pradžių maniau, kad gyvenu blogiausioj miesto daly. Vėliau sužinojau, kad apdeginti automobiliai tiesiog atvelkami iki šalia esančios policijos nuovados

Transportas

Kaip La Platoje važiuoja autobusai, iki galo nežino turbūt ir patys autobusų vairuotojai. Miesto ribose visuomet eidavau pėsčiomis, nes nekenčiu laukti autobuso, kuris niekas nežino ar pasirodys. La Plata gali pasidžiaugti turinti veikiančią traukinių stotį. Deja, tuo metu, kai ten gyvenau, vyko karas tarp autobusų ir traukinių mafijos (na, man taip sakė). Logika paprasta: kelionė traukiniu kainuoja 4 pesus (tuometinius 24 euro centus). Kelionė autobusu – 40 pesų (atitinkamai 2.4 euro). Vienintelė traukinio problema yra ta, kad bėgiai dar nepabaigti ir už 4 pesus kainuojantį bilietėlį gaunamas ir įlaipinimas į autobusą, kuris nuveža iki artimiausios veikiančios stoties ir tik tuomet traukiniu galima pajudėti į Buenos Aires.

Vis dėlto, mafijos reikalai išsisprendė iki kol grįžau į Argentiną šių metų vasarį – traukinys jau veikia pilnu pajėgumu (ko negalėčiau pasakyti apie kitus tarpmiestinius traukinius). Kelionė traukiniu dažniausiai yra bent 5 kartus pigesnė, nei autobusu. Deja, daug mažiau komfortiška ir dažnai dar ir daug ilgesnė. Kelionės autobusu, nepaisant to, kad jie dažnai vėluoja, pasižymi geru aptarnavimu, maitinimu ir gana tvarkingais salonais.

DSC_4534.JPG
Maždaug 5 val. autobusu nuo Buenos Airių yra Tandilis, turintis lietuvių bendruomenę. Tandilis taip pat turi Piedra movidiza – judantį akmenį. Akmuo tiek judėjo, kad vieną dieną nukrito ir perskilo pusiau, todėl dabar jūs žiūrite į papier-mâché jo kopiją

Apie traukinius dar derėtų paminėti tai, kad pravažiuojant keletą specifinių stočių (pvz.: Rosario), traukiniai būna apmėtomi akmenimis. Neklauskit.

Šunys

Argentinos miestuose daug benamių šunų, vaikštančių po vieną ir gaujomis. Ilgainiui susipažinau su vietiniais benamiais. Mano mylimiausiais buvo Piratas – vienaakis šuo, dalyvavęs turbūt visuose lietuvių bendruomenės renginiuose. Ateidavo nekviestas, išeidavo neprašytas. Deja, bet šunys čia nėra labai mylimi – dažniausiai tiesiog gyvena uždaryti kieme ir retai kada pamato tolimesnį pasaulį. Gausu Argentinos dogų, saugančių teritoriją.

cats.jpg

Gamta

Argentinos gamta yra kažkas nuostabaus – nuo kalnų iki vandenyno pakrančių, nuo druskos dykumų iki ledynų. Apie tai parašysiu vėliau, todėl šį kartą palieku tik vieną nuotrauką:

Purmamarca.jpg

Argentina įtraukė ir nebepaleido. Nežinau, kaip, bet man tai antri namai. Nors čia daug kas neveikia, naktį nejauku eiti vienai, o kambario langus saugo grotos, čia buvo gera. Todėl dar kartą sugrįžau po pusmečio, nes pabuvusi dvi savaites Lietuvoje supratau, kad ilgai neištversiu be bilieto atgal. Ir jau planuoju trečią kelionę.

Reklama

2 komentarai “Kaip pamilti Argentiną

  1. Ačiū už tokį įtraukiantį pasakojimą! Argentina man visada atrodė patraukliausia iš Pietų Amerikos valstybių. Gal kada ateis ir jai laikas mano kelionių planuose 🙂

    Paspaudė "Patinka": 1 person

    1. Ačiū už komentarą! Prieš vykdama į Argentiną, apie šalį žinojau labai nedaug. Apie keliones į Pietų Ameriką net nesvajojau, nes studijuojant universitete tai atrodė neįmanoma.
      Argentina turi nuostabią gamtą, pavyko šiek tiek jos pamatyti. Artimiausiu metu bus įrašas su detalesniu aprašymu, kaip ir kur vykti – susiplanuoti maršrutą buvo nelengva.
      Argentina dabar tampa vis pasiekiamesnė, atsiranda pigių skrydžių. Tikiu, kad čia atvyksite!

      Patinka

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Connecting to %s