Spalvingasis Marakešas

Kartais gyvenime taip būna, kad žinai, jog tiesiog privalai kažkur nuvykti. Nors nepažįsti šalies, tave ten traukte traukia. Nežinau, kodėl tai nutiko su Maroku, bet buvau tikra, kad mano pirmoji pažintis su Afrika bus būtent čia. Net buvau pradėjus mokytis prancūzų kalbos (pagal interneto blogeri’us, gerai kelionei reikia bent vieno vaikino ir bent ko nors, kalbančio prancūziškai. Tai netiesa, bet nesvarbu)

Tiesą sakant, manau, kad Maroko virusu mane užkrėtė Grytė, kai prieš daugiau nei metus pakvietė kartu su ja ir VU žygeivių klubo grupe ten praleisti kelias dienas. Tyliai planavau šią kelionę ir vėliau graužiau nagus supratusi, kad niekaip nepavyks išvykti, nes jau buvau priimta studijuoti Madrido universitete. Mokslo metų datos, žinoma, kirtosi su kelionės planais.

Nuo tada gaudžiau kiekvieną galimybę priartėti prie Afrikos. Kol gyvenau Madride, nepavyko: nors tiesioginių skrydžių ir buvo skaudžiai daug, bet nebuvo tinkamų kelionės draugų. Galiausiai planas buvo įvykdytas jau gyvenant Barselonoje. Keliavome keturiese – Claudio (mano čilietis butiokas), Sara bei José (meksikiečių pora) ir aš. Arba marokietiškais terminais kalbant, du Ali Baba* ir dvi moterys.

*Ali Baba = vyras su barzda. Iš pradžių Claudio netikėjo, kad taip kreipiamasi į jį, bet visi miesto prekeiviai kaip susitarę jį šaukdavo Ali vardu. Jeigu kur nors eidavom be Claudio, šis titulas atitekdavo José, kuris taip pat turi barzdą, tik kiek trumpesnę.

Dėl įtemptų tvarkaraščių vykome tik penkioms dienoms. Kelionė buvo dramatiška jau nuo bilietų pirkimo – užstrigo Ryanair puslapis, o kitą dieną sužinojau, kad literatūros egzamino perlaikymas bus mūsų skrydžio dieną. Buvau įsitikinusi, kad reikės pasirodyti perlaikyme, bet mintyse pasvėrusi 5 kreditų skolą ir 5 dienų kelionę Maroke… žinojau, koks bus mano sprendimas.

Vis dėlto, perlaikymo neprireikė.

Taigi, trečia valanda nakties, lėtai slenkančiu autobusu važiuojame iš Barselonos centro į oro uostą. Liko apie pusvalandis kelio, visi prieš skrydį privalomi formalumai ir prašvitus mes jau būsime Marakeše. Kaip visuomet, kalbamės apie nieką, apie koncertus Barselonoje ir Meksiką.

Paklausiau Saros, per kur jie skrido į Europą iš Meksikos. Ji sustingo, tuščiu žvilgsniu pasižiūrėjo į mane, tuomet griebė José už rankos ir nubėgo stabdyti autobuso. Linksmybės prasideda – mūsų draugai pasus paliko savo bute.

Taigi, jau po trečios valandos nakties, mes su Claudio sėdime oro uoste ir laukiame kokių nors žinių, kas vyksta. O draugai, pasirodo, neturi interneto telefone (kas Ispanijoje reiškia, jog žmogui neprisiskambinsi, nes whatsapp neveikia). Aš susierzinusi ir neišsimiegojusi, Claudio kaip visuomet atsipalaidavęs.

Vis dėlto, draugų autobusų gaudymo skills’ai nerealūs – per valandą jiedu spėjo grįžti į miesto centrą, pasiimti daiktus ir sekančiu autobusu parvykti atgal. Vėliau pamiršo ir kelionės bilietus, bet apsimiegojęs darbuotojas įleido ir be jų. Anot legendų, toks pasirodymas be bilieto RyanAire turėjo kainuoti apie 70€, bet mums juk sekasi.

Marakešo oro uoste mus pasitiko plakatai su Maroko karaliaus veidu ir lėtai judanti  eilė muitinėje. Pagaliau ištrūkę lauk patekome į taxi automobilių suvažiavimą, iš kur (kaip mums atrodė) nusiderėję kainą pajudėjome į riadą (toks marokietiškas viešbutis).

Nuo čia, kai ko nors nesuprasdavome, tiesiog atsidusdavome: “Marokas“.

Pajusti Maroko atmosferą gali padėti šis “Mimosas“ treileris (ėjau į filmą būtent dėl to, kad filmuota Maroke, nusivyliau, bet jeigu kam teks jį pažiūrėti – scena su taxi automobiliais yra 100% autentika)

DSC_9936
Karalius yra visur. Marokietiškus dirhamus yra draudžiama išvežti iš šalies
DSC_9945
Turguje galima nusipirkti iškabą su Stalinu. Arba su Pepsi
DSC_9948.JPG
Tipinė Maroko Medinos (senamiesčio) gatvė – restoranėlis, pardavėjas, kilimai, motociklas ir šiaip galybė vyrų
DSC_9950
Tipinė nykštuko apranga ir ne tokia tipinė transporto priemonė (čia daug populiaresni už dviratį lėtesni savo jau nugyvenę motociklai)

DSC_9957

DSC_9966

DSC_0166

DSC_0595

Visa Medina (senoji miesto dalis) yra nesibaigiantis, klaidus turgus. Todėl neišvengiama, kad kas nors pasisiūlys parodyti miestą (žinoma, už mokestį). Netgi tada, kai žinai, kur eiti, marokiečiai eina kartu ir vėliau reikalauja pinigų už tai, kad palydėjo. “Ne“ sakyti reikia bent dešimt kartų, pageidautina keliomis kalbomis – tada galbūt jie jūsų nebeseks. Jeigu vis dėlto paprašysit ko nors, kad jus palydėtų, būsite nuvesti į vieno iš naujojo gido draugų parduotuvę, iš kurios ko nors nenusipirkę išeiti nesugebėsite. Marokas.

DSC_0126
Sara išbando veido kaukę, kurią vėliau išbandžiau ir aš. Iš šios parduotuvės išėjome kiekvienas palikęs bent po 20€ ir akivaizdžiai permokėję už viską. Kita vertus, nupirkau prieskonių ir kitų dovanėlių namiškiams

Iš pradžių tokie priverstiniai lydėjimai būna nemalonūs, vėliau greitai pripranti. Kita vertus, kartą pasitikėjome vietiniu, kuris mus turėjo nuvesti iki odų dažymo aikštės, bet galiausiai, panašu, mus paklaidino ir atsidūrėme labai nejaukiame rajone. Tada tiesiog apsisukome ir parėjome atgal.

DSC_9980
Turgus kol kas tuščias
DSC_9982
Ben Youssef Madrasa, buvusi islamo mokykla, kurioje moksleiviai ir gyvendavo

DSC_0005

DSC_0001

DSC_0016
Marokiečiai nelabai myli gyvūnus – asiliukai ir arkliai gali būti visai dienai palikti saulėje. Kupranugariams sekasi labiau, jie bent turi vardus (užbėgant klausimui už akių – taip, Maroke moterys vis dar pardavinėjamos už kupranugarius, tiesiog ne miestuose, o dykumos gentyse. Mane nuolat kabinęs riado savininkas įvertino, kad esu verta visai nemažai kupranugarių, kol nepasakiau, kad nemoku gaminti)

DSC_0033

DSC_0042
Jemaa el-Fnaa aikštė naktį, Marakešo širdis

Audio įrašas iš aikštės, persipina įvairios melodijos:

DSC_0046
– Kas čia? – paklausiau pardavėjo. – Magija, – atsakė jis. Iš tiesų tai piniginės monetoms, parsivežiau vieną namo
DSC_0612
Vaizdas iš vieno iš restoranų, esančių prie aikštės. Dauguma restoranų turi terasas, prašykite užlipti į viršų ir beveik garantuoju, kad jums tai leis. Kai kurie netgi turi wifi
DSC_0052
Dauguma pardavėjų verčiasi per galvą dėl kiekvieno kliento. Vienas aikštėje įsikūrusios restoranėlio (tiksliau, staliuko tarp 100 kitų vienodų staliukų) padavėjas man spėjo ir pasipiršti vien tam, kad užeičiau pas jį. Ir ne, aš nejuokauju – jis greitakalbe papasakojo kur gyvena ir kiek kalbų moka. Ir kad galiu palikti savo Ali Baba, nes mano naujas marokietis vyras yra geresnis

DSC_0057

DSC_0054

 

DSC_0063
Visi sulčių stendai aikštėje yra vienodi ir akivaizdžiai priklauso tam pačiam savininkui, bet pardavėjai taip stengiasi į save atkreipti dėmesį, kad, atrodo, nuo to priklauso visas jų gyvenimas. Mes pasirinkome pardavėją, kuris mane pakvietė vardu (kol vietinis marokietis man piršosi tiesiog viduryje gatvės, aš atsilikau nuo draugų, todėl jie mane šaukė vardu. Sulčių pardavėjas pasinaudojo proga ir mane pašaukė taip, kad girdėjo turbūt visa aikštė)
DSC_0599
Vakare turgus tampa sunkiai praeinamas
DSC_0198
Kartais turgus čia primena Gariūnus
DSC_0199
Koutoubia mečetė
DSC_0068
Maistas Marakeše nėra brangus, ypač atvykus iš Barselonos. Pietūs iš dviejų patiekalų ir deserto kainuoja apie 7€. Verta užeiti į restoranėlius, kurių padavėjai klientus gaudo tiesiog gatvėje. Maistas dažniausiai patiekiamas sunkiuose moliniuose induose, bet toks įspūdingas šaukštas pasitaikė tik vieną kartą
DSC_0071
Kažkas iš mėsos ir alyvuogių, skanu. Maistas čia neaštrus ir gana sotus
DSC_0194
Maistas gali būti ir toks. Ar užsisakėm? Žinoma! Žinau, kad atrodo keistai, bet smalsumas nugali viską. Buvo skanu, o mano draugams nemaloniausia dalis pasirodė ne liūdnai atrodančios veršiukų galvos, o lėkštėje sušalę riebalai (kas valgant lietuvišką riebų maistą pasitaiko ne taip ir retai). Beje, veršiuko galvos niekas į lėkštę nededa – tiesiog atpjauna valgomas jos dalis. Kita vertus, nutarėme, kad Marokas gali būti puikus pasibandymas prieš ekstremalesnes šalis, pavyzdžiui, Indiją, nes higienos, mitybos ir triukšmo klausimai čia sprendžiami kitaip, nei Europoje.
DSC_0083
Gatvės muzikantai, už kurių nufotografavimą reikia mokėti. Visą dieną praleidžia uždarbiaudami aikštėje ir sukdami galvas (tam, kad kartu suktųsi ant kepurės prisiūti kutai). Dažnai turi ir kokią nors apkvaišintą gyvatę, pageidautina kobrą
DSC_0598
Ratu sustoję jaunuoliai “žvejoja“ prizus, padėtus aikštelės centre. Kitą dieną šioje pačioje vietoje vyko vaikų muštynės su piniginiais statymais
DSC_0086
El Badi rūmuose. Pirmą kartą taip džiaugiausi pamačius gandrus

Kvietimas maldai:

 

DSC_0092

DSC_0099
Į jus žiūri Sara, o už jos vaikštanti pora vėliau žiūrėjo į mane – netyčia susitikau pažįstamus studentus iš Barselonos

DSC_0117

DSC_0118

 

 

DSC_0159
Bahia rūmai. Čia užeiti buvo draudžiama, bet kažkas nutraukė stop juostą ir mes įėjome netgi kelis kartus, fotografavome vitražų atspindžius. Vėliau policininkas mus išvijo lauk

 

DSC_0172
Katinėlis-indų parduotuvės gyventojas. Protingas sprendimas

 

DSC_0173
Vienoje iš begalės parduotuvėlių. Tolumoje Claudio

DSC_0175

 

DSC_0647
Pagaliau nusprendėme išeiti iš Medinos. Gerai, kad tai padarėme – jeigu ne, iki dabar galvočiau, kad Marakešas yra (europietiškai mąstant) kažkur praeityje užsilikęs miestas. Išėjus pro Medinos vartus mus pasitiko Barseloną primenančios gatvės. Kita vertus, eismas čia toks, kaip ir Medinoje –  reikia iš naujo išmokti pereiti gatvę

 

DSC_0646
Marakeše nėra to, ko negalėtum pavežti motociklu

 

DSC_0645
Kas tai yra, nežinau, bet atrodė įspūdingai

 

DSC_0658
Katinėlis žaidžia su lapu. Šunų Marakeše beveik nėra, bet kačių apstu

 

 

DSC_0649
Majorelle sode. Nežinau, kaip čia žmonės nufotografuoja ką nors gražaus, nes sodas pilnutėlis turistų (realiai dėl šio sodo ir išėjome lauk iš senosios miesto dalies, nes visi pasakojo, kaip čia nuostabu). Sodas mane kiek nuvylė, tikriausiai dėl žmonių gausos, tačiau viduje esantis berberų genties muziejus yra puikus ir nepelnytai sulaukiantis mažiau dėmesio. O Majorelle yra garsus tuo, kad čia gyveno Yves Saint Laurent.

 

marrakech-berber-museum
Bereberų muziejus Majorelle. Nuotrauka iš norwegian.no, nes viduje fotografuoti draudžiama. Žvaigždėtos lubos įrengtos pritrenkiančiai!

 

DSC_0661
Grįžtame prie žemiškesnių dalykų. Claudio ir kažkokio baisaus vyno baisus butelis. Beje, panašu, kad Marakeše rasti alkoholio yra sunkiau, nei hašišo (pastarojo siūlo tiesiog gatvėje)

DSC_0666

Marokas tampa vis populiaresne kelionių kryptimi ir pirmąja Afrikos patirtimi. Ši šalis kasmet pasiekiama vis lengviau, nes daugėja tiesioginių skrydžių (arčiausiai Lietuvos šiuo metu turime skrydžius iš Varšuvos). Atrodo, kad Marokas stengiasi dėl turistų – nežinau, ar tiesa, tačiau sakoma, kad užtenka paminėti žodį “policija“ ir bet kokia problema išsisprendžia, nes už turisto užpuolimą yra skaudžiai baudžiama.

Daug kas mano, kad šalis yra nesaugi. Nenoriu apibendrinti saugumo padėties vos po penkių dienų, praleistų šalyje (ypač turint omenyje, kad pasienio miestai išgyvena tikrai ne pačius geriausius laikus), tačiau panašu, kad turistai čia gali jaustis saugūs. Vis dėlto, vietinių požiūris į moteris kartais yra trikdantis: kol vaikščiojome visi kartu, tol prekeiviai buvo linksmi ir linkę leistis į kalbas bei leido derėtis. Vos tik likome dviese su Sara, su mumis buvo nesikalbama, o derėjimąsi praktiškai teko pamiršti. Todėl siūlau į Maroką vykti su vaikinu/vyru. Ne dėl saugumo, o dėl to, kad taip tiesiog paprasčiau.

Daugybė moterų forumuose rašo, kad Marakeše jos buvo nuolat stebimos ir galiausiai netgi bijojo išeiti iš hostelio. Neslėpsiu – stebi visi, tačiau niekada neliečia, o to man užtenka, kad jausčiausi gerai. Jeigu norite sulaukti mažiau dėmesio, pravartu įsigyti vietinių moterų nešiojamus ilgus laisvus rūbus ar bent užsidėti skarą. Kita vertus, marokiečiai yra linkę derėtis su europietėmis, kai šalia yra jų “vyras“ (mes šioje kelionėje buvome susituokę su Claudio, nes buvo visai patogu taip apsimetinėti, ypač kai nenorėdavau ko nors pirkti).

Taip pat gajus mitas, kad be prancūzų kalbos Maroke nei iš vietos. Negaliu garantuoti dėl kitų miestų, tačiau Marakeše nebus jokių problemų su ispanų kalba, o kartais pavyks susikalbėti ir angliškai. Padavėjai sakosi mokantys po 4 ar 5 kalbas (žinoma, pasako tik meniu, bet tai yra įspūdinga. Visai šalia gyvenantys ispanai paprastai nemoka nei vienos užsienio kalbos ir skundžiasi, kad nėra darbo).

Kur beužeisite, jus vaišins nuostabaus skonio marokietiška arbata. Parsivežiau jos namo, jau tuoj pabaigsiu ir mirštu, kaip noriu dar. Laikas grįžti.

Dvi kelionės dienas praleidome ture į dykumą, kurį aprašysiu kiek vėliau.

Fun fact: prieš kelionę Couchsurfing’e parašiau, kad esame 4 žmonės ir ieškome nakvynės/draugų Marakeše. Per savaitę sulaukiau apie 80 žinučių, 79 iš jų parašė vyrai. Marokas.

 

 

Reklama

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Keisti )

w

Connecting to %s