Nevažiuokit į Norvegiją

Norvegija niekuomet „netilpo“ į galimų kelionių variantus. Per brangu, per šalta… Norėjau su Skandinavija susipažinti iš arčiau, tačiau baimė bankrutuoti vos nuvykus į Oslą vis nugalėdavo. Viskas pasikeitė tuomet, kai „Aliantėje“* kartu su kitais savanoriais ilsėjomės po sunkios dienos. Vakaras buvo tiesiog tobulas neįmanomų kelionių planavimui, giedras ir gaivus. Todėl nenuostabu, kad, kai Žygis telefone parodė pasiūlymą su Trolltunga uolos nuotrauka, pasakiau, kad noriu į Norvegiją. Pinigų klausimas buvo išspręstas labai lengvai – „tranzuosim“. Lėktuvo bilietai, kainuojantys 20 € į abi puses, tik patvirtino mūsų planą.

*toks puikus su NATO susijęs projektas, kuriame vienuoliktoje klasėje dalyvavau Švedijoje, o Lietuvoje projektą fotografavau su pačia kiečiausia media komanda. Dalyvaukit, kas galit

Untitled.png

Turiu prisipažinti – maniau, kad niekur mes neiškeliausim. Su Žygiu buvome pažįstami jau pora metų, tačiau gana retai susitikdavome. Įsivaizdavau, kaip susipykstame ir nesikalbame jau pirmąją dieną.

Kelionės tikslas – nuo Oslo Moss Rygge oro uosto nuvykti iki Odda miesto, iš jo – iki Trolltunga uolos, nakvoti „ten viršuje“ ir grįžtant nepavėluoti į lėktuvą bei išleisti 0 kronų. Cha! Nulį. Kronų. Be šansų.

declined
bandėme rasti nakvynę, dauguma atvejų – mainais į vyno butelį (gana įprastas prašymas norvegiškame couchsurfinge)

Beje, jau dabar galiu pasakyti, kad planas buvo vienas iš kvailesnių. Juk galėjom nutranzuoti iš Oslo link Stavangerio iš skristi iš ten. Bet neee, mes kažkodėl turėjome tranzuoti 3 dienas tam, kad dar 3 užtruktume grįžti į oro uostą. Dar galiu pridėti tai, kad išvykau su ankstesnėse kelionėse neišbandytais batais, kuriuos Žygis privertė nusipirkti sakydamas, kad be jų pražūsiu. Ir jis buvo teisus – jei ne stiprus batų aulas, manau, būčiau palikus bent jau kojos pirštą tarp akmenų.

***

Duok žaibą, mes atvykom!“

Taigi, rugpjūčio 19 diena, ką tik nusileidome Norvegijoje. +25 laipsniai šilumos. Su nerimu žiūriu į savo rožinę slidinėjimo striukę. Išlendam lauk iš oro uosto pastato ir iš 5 atskirų krepšių ir kuprinių („Ryanair‘o“ reikalavimai…) susidėliojame du gana kompaktiškus nešulius po maždaug 15 ir 20 kilogramų.

Norvegija (1)

Ką gi, pats laikas tranzuoti.

Šiek tiek nerimauju – mano patirtis yra tik tranzavimas skautų žygyje, kai 8-iese (!) tilpome į vietinio žvejo lengvąjį (!) automobilį. Dėl to kažkur giliai širdy buvo labai neramu dėl laukiančių 700 (? o varge, aš net nežinau, kiek mes turim nuvažiuoti) kilometrų.

Prieš išvykstant skaitėme daug straipsnių apie tai, kad Norvegijoje sudėtinga tranzuoti. Kad tai neįprasta. Kad stoja tik užsieniečiai. Daug kas sakė, kad jau po pirmos dienos nusivylimų toliau važiuosim autobusais. Mes, žinoma, pasiruošėm planui B. Turėjom po maždaug 600 kronų. Tokios milžiniškos pinigų sumos būtų užtekę nuvažiuoti maždaug trečdalį suplanuoto maršruto.

Vis dėlto, vos po 20 minučių jau sėdime linksmai nusiteikusio lenko automobilyje. Nuvykstame į Oslą. Ten mus paima pakistanietis, išleidžia degalinėje.

Laukiame kažkokiame užkampyje, kuriame niekas nestoja. Mums linksma – dar tik pora valandų Norvegijoje, o jau už Oslo. Bet niekas čia mumis nesidomi. Darosi karšta. Laukiame. Mojuojame vairuotojams, jie mojuoja atgal, bet nestoja. Nueiname pasiklausti degalinėje sustojusio dėdės fūristo, kuriam parodau mūsų genialų iš žemėlapių screenshotų atspausdintą žemėlapį. Pasiklausiam, kur esam. Dėdė fūristas ilgai žiūri į žemėlapį, tada pirštu baksteli į orą maždaug 30 cm į viršų nuo mūsų žemėlapio ribos ir sako “čia“. Šiaurėje.

Viena maža smulkmena – iš Oslo turėjome važiuoti į vakarus.

Šiek tiek keiksmažodžių keliomis kalbomis ir autostrados pakraščiu einame ieškoti kelio atgal. Kelias itin judrus. Vietos tranzuoti nėra.

Išlendame iš po viaduko, pro šalį praskrenda keli vilkikai. Karšta ir nejauku… bet kito pasirinkimo nėra. Nusimetame kuprines, atsidūstame ir…

…įlipame į jauno vaikino vairuojamą BMW.

Sėdžiu automobilio gale su 35 kilogramais daiktų sau ant kelių, o linksmas olandas sakosi suprantantis, kokioje skylėje buvome, nes pats seniau tranzuodavo.

Vis dėlto, patyręs tranzuotojas susipainioja Oslo degalinėse ir mus išleidžia tokioje, kur negalime nė geriamo vandens pasipildyti. Pakliuvome į patį piką – avarija viename iš pagrindinių tunelių bei darbo laiko pabaiga yra ne pats geriausias metas tranzavimui iš mažytės degalinės.

Po pusantros valandos kankinimosi (dešinės rankos nebejaučiu), nusprendžiame kur nors važiuoti miesto autobusu. Jis bus po kelių minučių, nes jau daugybę kartų pravažiavo pro šalį.

Tuoj bus.

Taip, tuoj turi būti.

Laukiame dešimt minučių. Dvidešimt. Pusvalandį…

Taigi, esame kažkur Oslo pakraštyje, autobuso stotelėje, kurioje nestoja nei vienas automobilis ir nebeatvažiuoja prakeiktas 24 autobusas.

12041935_1003053393079923_425273462_n

Pavargau nuo laukimo – netgi sutinku važiuoti zuikiu, jeigu autobusas pagaliau pasirodys. Galbūt jis šio prisipažinimo tik ir laukė: po kelių minučių jau judėjome miesto ribos link (ne, ne kaip zuikiai. Buvom sąžiningi. Būkit ir jūs).

Taip du liūdni gnomai, ką tik išleidę 100 kronų, pasiekė Oslo pakraštį ir „Shell“ degalinę, kurioje prasidėjo linksmoji kelionės dalis.

***

„Eik, paklausi, ar važiuoja į Kongsberg‘ą.“

„Pats ir eik, ten moteriškė, tu patinki pagyvenusioms.“

„Gerai, bet kai bus vyras, eisi tu.“

Žygis nueina pas už džipo vairo sėdinčią močiutę. Akivaizdžiai susidomėjusi moteris linksmai palinguoja galvą ir palinki sėkmės. Tyliai nusikeikiam.

Mes jau valandą be gyvybės ženklų sėdime „Shell‘e“. Vakarėja. Norisi pailsėti – smegenys dar nesuvokia, kad vos prieš kelias valandas važinėjome po Antakalnį bandydami rasti neegzistuojančią automobilių stovėjimo aikštelę (apie tai, kaip ryte prieš skrydį ieškojome, kur saugiai palikti automobilį, gali papasakoti Žygis. Tai vienintelė kelionės dalis, kurioje beveik susipykom).

Į degalinę atvažiuoja vyras su kostiumu. Mano taikinys. Einu pas jį, aiškiai jam nepatinku. Jis papurto galvą ir nuskuba į degalinę. Pėdinu atgal.

„Žiūrėk, dar vienas“ – praneša Žygis.

„Neisiu, aš pavargau.“

„Eik tik.“

Apsisuku, šypsausi ir einu pas naują savo auką. Nepažįstamasis šypsosi dar labiau nei aš, prašo trumpam palaukti ir atbėga iš degalinės su dviem ledų porcijomis.

Gyvenimas yra gražus.

Norvegija (6)

„Žinote, jeigu būčiau su žmona, tai jūsų neimčiau“ – tvirtina linksmas norvegas (taip! Norvegas. Mums stojo daug norvegų, kurie internete apibūdinami kaip „niekada neimantys tranzuojančių užsieniečių“).

Kalbant apie vairuotojus, visi sutartinai kartojo, kad „jums labai pasisekė dėl oro“. O taip! Oras tobulas. Danguje nė debesėlio – anot mūsų naujųjų draugų, tokia vasaros savaitė pasitaiko tik kartą per pora metų. Dar visi sutartinai kartojo, kad jei būtų su žmonomis, tai tikrai mums nebūtų padėję.

12042291_1003053386413257_329387285_n
Vienas iš pirmųjų kalnų, kuriuos pamatėm ir jau manėm, kad čia yra super wow ultra amazing, kol nepavažiavom toliau

Suvalgome ledus ir atsisveikiname su norvegu. Vėl esame kažkur. Planas toks – jei per 20 minučių niekas nepaveš, eisime kur nors nakvoti.

Vos tik po ženklu „pėstiesiems eiti draudžiama“ nusimetame kuprines, mus pravažiavęs staigiai sustoja juodas automobilis. Rekordas! Net nespėjome ištiesti nykščių į šoną.

„Paskubėkite, čia labai negera vieta tranzuoti“ – laužyta anglų kalba pasako pagyvenusi norvegė. – „Kur jūs planuojate nakvoti? Jei neturite, kur apsistoti, mano sodas laisvas“.

Ar ši diena gali būti geresnė? Nuvažiavome 150 km, paklydome ir vėl radome kelią, gavome ledų, o dabar glostome rainą katiną ir močiutės sode valgome jos atneštą vakarienę.

Norvegija (4)

***

„Dabar yra septinta valanda viena minutė“ – praneša mano antikvarinės „Nokia“ garsiakalbis.

„Išjunk žadintuvą…“

Rytas buvo sunkus. Ir šaltas. Po pusvalandžio prižadina močiutė ir pakviečia pusryčiauti.

Apsimiegoję sėdime prie stalo. Murkia katė. Gauname dovanų – storą juodą markerį, kad turėtume kuo užrašyti miesto, į kurį važiuojame, pavadinimą. Smulkmena, bet maloni (kadangi labai genialiai planavom savo kelionę, tai net neturėjom pasiėmę kuo rašyti). Atsisveikiname, iškeliaujame, nuvažiuojame apie 130 km ir… užstringame vėl.

Visos skylės, kuriose buvome anksčiau, pralaimi šiai. Priešais – kelias. Už mūsų – kelias. Kairėje – namas, dešinėje – automobilių servisas ir parduotuvė. Viskas. Net neaišku, ar ši vieta turi pavadinimą.

Automobilių mažai, greitis didelis, stovime už kalniuko. Mūsų niekas nemato ir mūsų niekam nereikia. Nebent tik karvėms, kurios ganosi aptvare ir pamažu vis artėja. Iš namo kairėje išeina moteris su vaiku ir kate. Katę už pavadėlio šiaip taip nuvelka iki parduotuvės, o mes šūktelime „nice cat!“.

Juk reikia kažkaip atkreipti dėmesį.

„We are in the middle of nowhere, in the middle of Norway“ – Žygis kartoja tol, kol pradeda atsibosti.

Norvegija (2)

Jau net ir karvėms tampame nebeįdomūs. Trolltunga atrodo kaip tolimas sapnas kažkur vakaruose. Kaip kelionė be bilieto.

Bet štai, bilietas atsiranda! Priešais sustoja automobilis. Iš pradžių net nesuvokiu, kad čia pas mus. Paklausiame, ar paveš, sako, taip. Viduje sėdi jau matyti katės šeimininkai – mama ir sūnus.

„Pagaliau! Pagaliau sustojo…“ – atsidūstu.

„Nu, laba diena?!“ – lietuviškai atsako nustebusi vairuotoja.

Susižvalgom ir visi keturi pradedame juoktis.

„Pagyrėt mano katę, tai sakau, pavešiu… niekas jūsų iš čia nepaimtų“ – paaiškina vairuotoja. Ji irgi netiki, kad per dieną galima nuvykti iki Trolltunga. Iš tikro aš ir pati nebetikiu.

Norvegija (3)

Vėliau mus kelis kilometrus paveža norvegas, tuomet dar keliasdešimt linksmas vokietis bei mokytoja norvegė. Galiausiai atsiduriame Amot – per nepilną parą nukeliavome apie 320 kilometrų. Geras jausmas.

Geras jausmas pamažu išsisklaido, kai Haukeli niekas mūsų nebeima. Apie pusantros valandos stovime prie kelio.

„Jeigu mus iš tos skylės paėmė, paims ir šitos. Čia gi ne blogiau“

„Čia bent turim degalinę“

„Ir nėra karvių“

Sustoja baltas „Ford“ autobusiukas. Atsidaro durys, iš jo kone iškrenta senyvas vyriškis. Abejodami prieiname prie jo. Iš „Ford‘o“ salono pabyra pirkinių krepšiai. Vyras krenta ant kelių ir bando viską surinkti.

***

Esame didelėje seno namo virtuvėje. Maisto šaldiklyje lengvai tilptų lavonas. Namas miško tankmėje, be jokios galimybės prisišaukti pagalbos.

Namo teritorija milžiniška, bet aplink nei gyvos dvasios. Lauke stovi jūros seniai nemačiusi valtis ir pora apleistų automobilių. Po truputį vakarėja.

Taip, taip – mes kažkur miške, nes įsėdome į tą baltą „Ford‘o“ furgonėlį. Suprantu, kad tai yra klaida, todėl giliau į kišenę įstumiu telefoną ir stebiu po virtuvę besidairantį Žygį. Žinau, ką jis galvoja. Gaila, kad nežinau, ką galvoja mus čia atvežęs senis su pirkinių krepšiais.

***

O iš tikro senis turi be galo gerą širdį ir man labai nuoširdžiai gėda, kad trumparegiškos smegenys sukūrė tokį gąsdinantį senelio paveikslą. Redas (toks jo vardas) aprodė savo rankomis statytus kalnų namelius, valtis, laivelių kolekciją, naro kostiumą, muzikos grotuvus, kepures… o tada įsodino atgal į „Ford‘ą“ ir vežė iki Odda.

Svarbu paminėti, kad nuo jo vienkiemio miške iki Oddos dar apie 3 valandos kelio per kalnus, tunelius ir serpantinus, krioklius ir tiltus. Dar svarbiau tai, kad į Oddą jam visai nereikėjo… Redas mus vežė dėl to, kad jam buvo smagu mus vežti. Ir, kaip jis pats sakė, „jeigu gali padaryti gerą darbą, padaryk. Ir tau bus atlyginta“.

Darėsi šalta, temo. Atsiprašiau savo rožinės striukės už įtarimus, kad ji bus nereikalinga ir bandžiau suvokti, kaip per vos kelias valandas iš vasaros patekome į žiemą. Sveiki atvykę į Odda.

Odda buvo tarsi Pažadėtoji žemė – atrodė, kad ją pasiekus tikslas bus čia pat.

Norvegija (7)

Ne ne ne.

NE.

Odda pritaikyta viskam, tik ne dviems jaunuoliams, neturintiems kur nakvoti. Tai supratome tik išlipę iš „Ford‘o“.

O čia Redas mus galutinai pribaigė savo gerumu.

Jis paklausė, kur nakvosim, mes pamelavome, kad rasime kur. Gana graudžiai atsisveikinome ir sakėme Redui važiuoti namo, bet jis nesutiko ir liepė lipti atgal į autobusiuką. Tuomet nuvežė iki Tyssedal arba, paprasčiau sakant, iki Trolltunga tako pradžios.

Jeigu kas nors paklaustų, kada buvo laimingiausia mano gyvenimo diena, tai turbūt tuomet, kai užmigau kalno papėdėje, prieš tai paslėpus palapinę už didelio akmens (ten draudžiama stovyklauti…).

O Redas, bebaimis buvęs naras ir jūreivis, išvažiavo namo. Visiškoje tamsoje.

Norvegija (5)
Mes su Redu

***

Lipame į Trolltunga. Karšta, o pirmasis kilometras – tikras žudikas, nes su kiekvienu žingsniu kylame aukštyn. Mes taip mėgavomės miegu nelegaliai pastatytoje palapinėje, kad tako pradžią pasiekėme tik vidurdienį. Idiotai. Laiptų ir akmenų pakraščiuose ilsėjosi pavargę turistai ir su šypsena žiūrėjo į mūsų dideles kuprines. Paprastai čia žmonės nešasi tik buteliuką vandens ir porą sumuštinių, o mes… 35kg daiktų (maistą visai savaitei, palapinę ir kilimėlius)

11908017_991369794248283_312930445_n
iš žmogaus tik kuprinė beliko…

Kopimas į Trolltunga atėmė (o gal davė?) 8 valandas. Niekur neskubėjome, fotografavome, ilsėjomės, pietavome. Su kiekvienu kilometru panorama darėsi vis gražesnė. Prisiminiau, kad, kai buvau vaikas ir slidinėjau laukuose, įsivaizduodavau, jog keliauju į arktinę ekspediciją. Šis jausmas vėl pagavo Norvegijoje. Tai nuostabu.

Norvegija (8)

Trolltungą pasiekėme jau temstant.

O lygiai toks pats kelias liko atgal. Tranzuojant. Ir tranzuojant sėkmingai!

11931742_991384877580108_919746047_n
Neradome geresnės vietos palapinės statymui ant kalno. Visur kiaurai pūtė vėjas. Kuoliukų įsmeigti buvo neįmanoma, todėl atotampas rišome prie akmenų ir juos tvirtinome kitais akmenimis. Ilgai neužmigau, nes atrodė, kad palapinės sienas įvers į vidų.

***

Kaip ir sakiau, niekada neplanavau keliauti į Norvegiją. Gerai, kad šią klaidą ištaisiau dabar ir nelaukiau pensijos, kai jau galbūt turėsiu „pakankamai pinigų kavai Osle“. Neabejoju, kad nuvyksiu čia dar ne kartą, nes ši šalis užburia. Ir ne tik gamta. Nuostabu yra jausti aplinkos pasitikėjimą žmogumi – policininkai ir kontrolieriai tarsi neegzistuoja. Tiksliau, egzistuoja – jie puikiausiai veikia kiekvieno gyventojo galvoje. Jaučiausi, lyg žaisčiau pasitikėjimo žaidimą, kai iš visų jėgų bandai nesuklysti, nes žinai, kad tave stebi.

12021985_1003053399746589_1447623356_n

Plano „išleisti nulį kronų“ įvykdyti nepavyko. Savaitė Norvegijoje (maistą skraidinomės iš namų) su bilietais Vilnius – Oslas – Vilnius, registruotu bagažu, vietinio autobuso, oro uosto ekspreso ir metro bilietu vienam žmogui kainavo apie 82€. Planą viršijome… 23€.

Viskas atrodo kaip geras sapnas – daugybė sutiktų žmonių, jų istorijos, naujos vietos, nuotraukos, įspūdžiai, nuovargis ir poilsis. Ir nors daug kartų keikiausi ir sakiau, kad esame „bukas ir bukesnis“ ir klausiau „kokio velnio tranzuojame iš Oslo, jei tuoj pat reikės grįžti atgal ir neturim tam pinigų“, tačiau esu visu 100 procentų patenkinta kiekviena diena. Blogai buvo tik tai, kad tų dienų – per mažai.

Norvegija (11)
Eilė nusifotografuoti

P.S. Kelionė niekada nesibaigia. Ką tik gavome laišką nuo močiutės, kurios sode nakvojome.

P.P.S. Nevažiuokit į Norvegiją, nes užburs ir nepaleis

Norvegija (9)

Reklama

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s