*taip, kataloniška, ne Katalonijos
Pro langą tyliai stebiu besikeičiančius vaizdus. Autobuse iš Marijampolės į Vilnių sėdžiu nerami. Užmigti nepavyksta, valgyti negaliu. Googlinu paskutines idėjas, kaip ir kur važiuoti Barselonoje. Mano antrasis Erasmus semestras Ispanijoje prasideda šiandien.
Jausmas kaip sulėtintame filme – jeigu kada nors jums teko išvykti bent mėnesiui ir palikti viską už nugaros, suprantate, apie ką aš. Kuo mažiau žinai apie tai, ką darysi lėktuvui nusileidus, tuo didesnė ta tuštuma galvoje. Ir ji niekaip neužsipildo. Kaip visuomet, keikiuosi, kodėl išvažiuoju, kam man to reikia ir koks to tikslas.
Bet dabar, su naujais butiokais žaisdama PlayStation2 ir visą dieną kalbėdama ispaniškai žinau, koks to tikslas ir kodėl man to reikia.
***
Autobusas lėtai juda link Vilniaus. Kaip viskas čia žalia. Suskamba telefonas:
– Laba diena, mes jums turime draudimo pasiūlymą, ar norėtumėte kitą savaitę susitikti?
– Na taaaip, tik žinokit negaliu.
– O kada galėsite?
– Po pusės metų.
Vilniuje bevažiuojant į oro uostą autobuse kažkas sprogo. Ką gi, pradedam.
Kad pasirinkimas vykti į antrą Erasmus iš karto po pirmojo nėra labai normalus įsitikindavau kiekvieną kartą, kai kam nors tai pasakydavau. Neįprasta yra išvykti antram semestrui be pertraukos nuo užsienio. Neįprasta yra keisti užsienio universitetą. Neįprasta yra Lietuvoje studijuoti ispanų filologiją. Bet taip jau yra – aš ne filologė, aš keliautoja. Ir tikrai būčiau nusigraužus ranką iš apmaudo, jeigu nepasinaudočiau šia galimybe dar kartą.
(sakantiems, kad labiau apsimoka lankyti kalbos kursus, nei mokytis ispanų k. bakalauro galiu tik paminėti, jog kambario nuoma Barselonoje šiuo metu kainuoja tiek, kiek Vilniuje)
***
Tuštumą galvoje pamažu užpildė pirmas apsilankymas universitete, dokumentų pildymas ir atsikraustymas į butą. Kadangi savaitgalį nebuvo ką veikti, su pažįstamu couchsurferiu išvykome į Vic miestelį, esantį kažkur tarp Barselonos ir Gironos. Su kiekvienu kilometru, įveiktu artėjant link kalnų, mano nuotaika gerėjo ir supratau, kad viskas bus gerai. Juk visuomet kaip nors būna 🙂
***
Atskiro paminėjimo verta yra mano geniali idėja skristi be lagamino ir jį atsiimti iš siuntų autobusiuko. Nes juk bus pigiau, greičiau, paprasčiau ir nereikės tampyti daiktų po visą Barseloną (turėjau šį džiaugsmą Madride, iki dabar nenoriu prisiminti).
Viskas būtų smagu, bet
yra ne vienas bet:
- vairuotojas pasakė, kad į Barseloną nieko neveš
- į mano naują butą Cerdanyeloje taip pat neveš
- jis nevažiuos pro visus man pasiekiamus greitkelius (nors šiaip važiavo. oh well)
- paskambins kai bus pora val kelio iki mano susitartos vietos
- paskambino likus 30 min iki susitartos vietos
- sakė, kad lagaminą atsiimti reikės ryte
- tada pasakė, kad popiet
- kitą rytą 8:00 paskambino, kad “žinok tu jau atvažiuok pasiimti“
- eik velniop
P.S. aš neturiu mašinos. Bet turiu kontaktų 🙂
P.P.S. Lagaminą po Barseloną vis tiek tampiau.
***
Per šias dvi savaites dalyvavau Katalonijos nepriklausomybės mitinge, maitinau driežą žiogais, buvau koncerte, paskaitose universitete, prie jūros, Primark’e, bėgiojau miške ir po truputėlį pamatau dar daugiau.
Gyvenu su katalonu, katalone, čiliečiu ir argentiniete, bet mūsų butas labai socialus ir čia nuolat būna kitų draugų. Viskas puiku.
Ką išmokau – kad aš ne Ispanijoje. Aš Katalonijoje. Ir turbūt dėl to man čia patinka dar labiau.
papildymas: žiogai kovoja dėl savo nepriklausomybės ir pabėgo iš dėžutės; driežas priverstas valgyti salotas
gabija visur 